Kosminiai aparatai „Voyager“ šiuo metu yra pačiose tolimiausiose heliosferos vietose ir keliauja prie tarpžvaigždinės erdvės. Tai pirmi žmogaus sukurti įrenginiai, kurie taip nutolo nuo Žemės.  Du laivai atšventė 32 metų buvimo beorėje kosminėje erdvėje sukaktuves. Kosmines lenktynes pradėjo 1957 metais Sovietų "Sputnik-1", po kurio 1958 m. pradžioje pasekė amerikietiškas Explorer-1. Paskui beveik per dešimtmetį prasidėjo maratonas prie Mėnulio...

1970 m. įvyko "Voyager-1" ir "Voyager-2" paleidimas į gilų kosmosą. Keliaujant prie Saulės sistemos ribos, jie „aplankė“ Jupiterį, Saturną, Uraną, Neptūną. Nors dabar aparatus skiria didžiulis atstumas, jie abu pajungti prie VIM programos (Voyager Interstellar Mission – Tarpžvaigždinė misija "Voyager"). VIM palaikymas bus vykdomas mažiausiai iki 2012 metų, o dabartinis kasmetinis biudžetas sudaro $4,7 mln. „Voyager“ projektu užsiima 40 žmonių.

Saulė ir besisukančios aplink ją planetos vaizduoja tam tikrą keliaujantį per galaktiką „burbulą“. Jis vadinamas „heliosfera“ ir sukuriamas Saulės vėjo – plazmos iš jonizuoto vandenilio ir helio iš saulės atmosferos.  Heliosfera formuoja išretėjusį barjerą tarp Saulės sistemos ir ją supančios kosminės erdvės. Prie šios ribos ir yra dabar aparatai. Mokslininkai jau žino, kad heliosfera nėra ideali sfera. Pavyzdžiui, pietinė dalis apytiksliai 1,5 mlrd. km arčiau Saulės, negu šiaurinė. Kaip mano Stounas, tai liudija apie kažkokio išorinio slėgio šaltinio buvimą iš pietų pusės. Galbūt, efektas susietas su galaktikos generuojamu Paukščių tako lokaliniu magnetiniu lauku.

Yra ir kitų neįprastų duomenų. Pagal daugybę modelių, pereinant prie ikigarsinio greičio saulės vėjo temperatūra turi išaugti nuo 10 tūkst. iki milijono laipsnių Celsijaus. Dauguma energijos išeina kažkam kitam vietoj vėjo kaitinimo. Tai galėtų būti atsiradę iš tarpžvaigždinės erdvės jonai. Tikslesnius duomenis galima bus gauti pasiekus išorinę heliosferos ribą, kur saulės vėjo ir tarpžvaigždinis slėgis susilygina. Tai turėtų įvykti po 5-6 metų. Ar aparatai galutinai paliko Saulės sistemą, parodys pasikeitimai magnetinių laukų kryptyje ir intensyvesnis radiacinis fonas.

Kai "Voyager" aparatai pakilo nuo Žemės ("Voyager-1" – 1977 m. rugsėjo 5 d., " Voyager-2" – rugpjūčio 20 d.), kosmoso įsisavinimo era tik prasidėjo, ir niekas negalėjo numanyti, kad po 12 metų žmogaus padarytas laivas pasieks Neptūną. Tai tapo įmanoma suteikus sistemoms perteklumą, naudojant saugumo nuo radiacijos konstrukciją ir efektyvaus maitinimo šaltinio dėka. Jeigu nieko nenutiks, aparatai galės perduoti duomenis dar daugelį metų. Tam, kad energijos panaudojimas būtų sumažintas, planetariniai matavimo prietaisai buvo išjungti. Veikia tik 5 instrumentai kiekviename iš dviejų laivų, kurie siunčia informaciją nepaisant lokalinio magnetinio lauko jėgos, temperatūros ir vėjo tankio, žemo dažnio radiobangų ir kosminių spindulių. Jeigu perjunginėti maitinimą tarp būtinos įrangos tam tikru metu, tai „Voyager“ aparatų gyvenimą galima prailginti iki 2026 m.

Kiekviename aparate yra diskų pavidalo 30 cm vario auksuotos plokštės, padengtos charakterizuojančiais Žemę vaizdais ir turinčios garso įrašą. Tarp įrašų – Bachas, Mocartas, Lui Armstrongas, sovietinės liaudiškos melodijos ir Naujos Gvinėjos ritualinės dainos. Nuotraukos vaizduoja Žemę, atomus, DNR, ląsteles, gamtovaizdžius ir gyvūnus. Galbūt šią informaciją sugebės suprasti nežemiškų civilizacijų atstovai, jeigu jos egzistuoja kelyje, kuriuo keliauja „Voyager“.